Žmonės dažnai taip atidžiai renkasi telefona, o šuniuką ješko tik pagal kainą

Dominyka Vinogrodska

Prieš kelis metus Lietuvą supurtė daugintojų veiklos skandalas. Tūkstančiams piliečių prieš akis pasirodė žiaurūs vaizdai iš daugyklų. Išsekę gyvūnai, maži narvai, maisto trūkumas ir antisantarija. Šios žiaurios sąlygos atspindi tamsiąją gyvūnų rinkos pusę, kur pirmenybė yra suteikiama pelnui, o ne pagarbai gyvoms būtybėms.

Kyla klausimas: kodėl Lietuvoje ir visame pasaulyje atsirado tiek gyvūnų, kurių teisė minimaliai pagarbai buvo suniokota? Atsakymas slypi viename iš pagrindinių ekonomikos dėsnių: paklausa skatina pasiūlą. Gyvūnams, pirktiems iš daugintojų, egzistuoja paklausa. Bet kodėl žmonės nutaria gauti savo gyvenimo palydovą iš daugintojų?

Tam yra kelios priežastis. Kartais žmonėms tiesiog trūksta informacijos ir žinių apie atsakingos veisimo praktikos svarbą ir galimą riziką, susijusią su daugintojų veiklos rėmimu. Kita vertus, dažnai svarbiausiu faktoriumi išsirenkant gyvūną išlieka kaina.

Pinigai valdo pasaulį, tad nenuostabu, kad žmonės, renkdamiesi kažkokį produktą, savo žvilgsnį būtinai nukreipia į jo kainą. Tačiau yra tam tikri produktai, kuriems pirkėjai yra pasiruošę skirti daugiau pinigų nei įprastai.

Daugelis žmonių supranta, kad pasirinkti neaiškios kilmės pigų mobilųjį telefoną - tai gana rizikinga idėja. Galų gale, yra aiškų, kad, nors ir iš pradžių jokių problemų galima neįžvelgti, po neilgo laiko tarpo atsiras bėdos. Vėliau reikės dideles pinigų sumas skirti geriausiu atveju remontui, o blogiausiu - nuolat streikavusio ir galutinai sugedusio telefono pakeitimui.

Priešingu atveju, perkant telefoną iš patikimo gamintojo yra užtikrinama kokybė, nes gamintojas nuolat turi praeiti pro griežtas patikras. O vartotojai gauna produktą su įmonės įsipareigojimu kokybei. Todėl jeigu kalbame apie išmaniuosius renginius - tai dauguma pritars, kad verta investuoti į kokybę, nes tai padės išvengti problemų, padidnti tarnavimo laiką ir sutaupyti ateityje.

Todėl renkantis augintinį vertėtų atsižvelgti į jo kilmę. Iš daugyklos jis ar iš veislyno? O esminis formalus skirtumas tarp daugintojų šuniuko ir veislyno šuniuko – tai kilmės dokumentas. Šuniukai iš veislyno jį turi, o iš daugyklų - ne.

Bet kas yra tas kilmės dokumentas ir kodėl jis toks svarbus?
Kilmės dokumentas - tai įrodymas, kad šuo tikrai priklauso tam tikrai veislei.
Ir tai kad jame yra pateikiamas šuns geneologinis medis, išvardijami šuns protėvių pasiekimai ir , kas svarbiausia, sveikatos duomenys. Tai, kad ten atsirado tam tikras protėvis reiškia, kad kinologijos klubas patvirtino, kad šitą šunį galima veisti, nes jis yra sveikas ir atitinka veislės standartą. Tai yra ypač svarbu, nes protėvių sveikata padeda sumažinti tikimybę, kad palikuonys kentės nuo tam tikrų ligų.

O gyvūnai iš daugyklų  kilmės dokumentų neturi.
Tai reiškia, kad daugintojų veikla nėra reguliuojama. Jie gali teigti, kad šuniukas priklauso tam tikrai veislei, tačiau patrikrinti šito negalima, nes nėra kilmės dokumentų patvirtinto geneologijos medžio. Ir nors šuns fenotipas (išvaizda) gali būti panašus, tačiau jame gali būti įvairių veislių kraujų, kas gali padaryti charakterį nenuspėjamu. Be to,  daugintojai neprivalo atlikti jokių sveiktos tyrimų ir todėl jų gyvūnas gali būti paveiktas įvairiausių ligų, net ir tų, kurias eliminuoti galima darant paprasčiausius genetinius tyrimus tėvams.
O dažnas žmogus, kuris ar dėl nežinojimo, ar dėl finansinių priežasčių įsigija šuniuką iš daugyklos, nors ir sutaupys pradžioje, tačiau vėliau galimai turės atiduoti didžiulius pinigus gydymui veterinarijos klinikoms.